Galbūt todėl, kad liko apie penkiasdešimt dienų čia, pradedu suprasti, kokia unikali šalis ji yra. Ir pradedu galvoti, kad aš jos tikrai pasiilgsiu…

Niekada nesu buvusi planetoje kaip ši! Olandija yra planeta, kurioje gyvena daugiau nei 16 milijonų žmonių. Olandijos paviršius yra visiškai lygus, todėl puikiai pritaikytas naudotis dviračiais, triračiais, riedučiais ir kitomis „su-ratėmis-žmogaus-jėga-varomomis“ transporto priemonėmis. Planetoje gausu vandens telkinių, dėl ko sutinkama didelė vabzdžių populiacija. Taip pat, Olandijoje gausu paukščių. Planetos Olandijos gyventojai mėgsta užkalbinti: neturėtum nustebti, kad kiemsargis tave pasitinka nuoširdžiai pasisveikindamas ir palinkėdamas geros dienos, nepažįstamas žmogus gatvėj papasakoja olandišką istoriją taip nuoširdžiai, tarsi būtumėte pažįstami tūkstantį metų; tačiau svarbu atsiminti, kad artimesnius santykius užmegzti nėra lengva. Klimatas planetoje nėra pastovus: gali kisti kelis kartus per dieną. Vasarėjant pradeda vyrauti tvankūs ir šilti orai. Dažna lietaus tikimybė. Savaitgaliai dažniausiai pasižymi šaltais, vėjuotais, lietingais orais.

Pradedu vertinti tai, ką šita planeta ir jos gyventojai man duoda: džiaugiuosi ta vienintele nuoširdžia padėka, kurią gavau šią savaitę; tais vakarais darbe, kai jaučiu, kad galėčiau jame pasilikti truputį ilgiau, nei reikia Džiaugiuosi galimybe viena vakarais važiuoti dviračiu ir viską apgalvoti (nors ir visi sako, kad aš galvoju čia per daug). Džiaugiuosi, kad vis dar esu čia, o ne namie (kurių pasiilgau beprotiškai). Džiaugiuosi, kad rytais/vakarais galiu nusiprausti po lietumi važiuodama į/iš darbo, o ne duše. Džiaugiuosi kiekvieną dieną darbe rengiamais svogūnų pjaustymo ir verkimo konkursais. 

Ar galėjo viskas nuo pat pradžių būti kitaip? Galėjo, bet aš tikiu, kad viskam turi ateiti savas laikas. Ir jis atėjo dabar! Kai liko tik penkiasdešimt dienų..

Labanakt.

Kadangi savanorystė yra ne tik savanoriškas darbas, bet kartu ir mokymosi patirtis, vėl turėjau mokymus. Šie, antrieji Olandijoje mokymai, man labau siejasi su žodžiu „dalinimasis“. Kadangi mokymai vyko su tais pačiais savanoriais (na, beveik tais pačiais, nes penki iš jų dalyvauti negalėjo/negavo leidimo), tai intensyviai mokėmės vieni iš kitų patirčių projektuose ir pačioje Olandijoje

Mokymai buvo lengvesni, nes visi žinojome, ko reikia tikėtis. Taip pat, jie buvo trumpesni – tik trys dienos. Nors su mielu noru būčiau juose pasilikusi ilgiau

Ką veikėm? O gi labai daug ką: dirbom, galvojom, žaidėm, padėjom vieni kitiems, valgėm, pažinom vieni kitus geriau, aplankėm Roterdamą: turkišką mečetę (joje aš negirdėjau nieko – tik labai aiškiai mačiau save vaikščiojančią prie „Bildirici“ parduotuvės, einančią į universitetą ir miestą vakare… žodžiu, mėgavausi turkiškais prisiminimais ), moterį, kuri nelegaliai pabėgo iš Afganistano su visa savo šeima, nes jai grėsė pavojus ir.. kikboksą Niekada nesitikėjau, kad tai pasakysiu, bet muštis man patinka! Ir net labai. Taip pat, dalyvavom miesto maratone (tikiuosi, galima taip vadinti): nors mes neapsikentę tiesiog kirtom kelią, kuriuo bėgo visi maratonininkai, tačiau buvom visų pastebėti Dar supratau, kaip sunku būti su negalia: niekada neįsivaizdavau, kad jeigu sėdi vežimėlyje, vienoje didžiausių Olandijos miesto traukinių stočių gali pusę valandos tekti ieškoti lifto, kad galėtum nusileisti iki metro (o paskui tiek pat laiko ieškoti lifto, kad galėtum pakilti į miesto gatvę). Na, mūsų grupėje buvo vienas neįgalus savanoris, kuriam teko tai patirti. O kadangi mes buvom GRUPĖ – tai patirti teko mums visiems Jūs tikrai nežinot ir nenorit žinoti, koks kvapas tvyro lifte, kurį surandi po pusvalandžio ieškojimo ir apskritai prieš kiek metų tuo liftu yra kažkas naudojęsis. Tikrai nenorit žinoti… Ypač, jei valgot

Kaip mes tai padarėm? Kaip aplankėm turkus, afganistanietę ir marokietį kikbokso trenerį (kiti dar aplankė ir indonezijietę)? Roterdame yra sukurta puiki programa, norintiems pažinti tikrąją Olandiją ir jos gyventojus (o jie, patikėkit, tikrai yra įvairūs: dar iki dabar nustembu, kad tikras olandas gali būti ir geltonas, ir juodas, ir baltas, ir, tikriausia, žaliai raudonai mėlynas). Ta programa vadinasi „Miesto safaris“. Užregistruoji savo grupę internete ir vienas iš programų kūrėjų tau parenka maršrutą, kuriuo turi keliauti visą dieną: parūpina žemėlapius, bilietus viešajam transportui… Tau tiesiog reikia sekti nuorodas ir stebėtis, kokia ta Olandija yra įvairiapusiška!

Pamačiau ir truputį Hagos. Keista, nors miestas ir yra didelis, tačiau labai ramus. Vis dar negaliu atsakyti sau į klausimą, kur penktadienio/šeštadienio vakarais dingsta visi olandai. Šimtas procentų – mieste jie nebūna
Kaip miestas, Haga man labai patiko. Gyvenom mes hostely, prie kurio buvo viskas: ir terasa prie kanalo, ir turistai, ir dangoraižiai, ir traukinių stotis, ir Raudonųjų žibintų gatvė. Tiesa, ji man didelio įspūdžio nepaliko, nes aš jau turiu su kuo jį palyginti (labiausiai kolkas įstrigęs yra Utrechto Raudonųjų žibintų kvartalas).

Kas buvo mokymų žvaigždė? Italas Visi nenustojo girti jo nepaprastai pagerėjusios anglų kalbos. Cha, nuostabu, kad pusę garbės italas perleido man – sakė, kad esu jo mokytoja Gal keisti profesiją?

Trumpai tariant, mokymuose man tikrai patiko viskas Grįžau nusiteikusi optimistiškai ir tikinti, kad savo projekte dar galiu kažką keisti ir nelikti indų/grindų/langų/kambarių plovėja dar trims mėnesiams. Palinkėkit man sėkmės!

Tiesa… Ką aš veikiau prieš mokymus? ATOSTOGAVAU (su dviem lietuviškom draugelėm). Bet tai jau kita, didelio susikaupimo reikalaujanti istorija, kurią nežinau, ar pavyks kada papasakoti. Trumpai: viskas buvo nuostabu Nepaprastai džiaugiuosi dėl atostogų ir.. Milžiniškas „AČIŪ“ jums!

Penktadienis. Su italu ir dviračiais sumanėm nuvažiuoti į vieną mažą miestuką, kuris yra visai šalia. Mums „prireklavamo“, kad iš vieno miestelio į kitą galėsim persikelti laivu ir tai ,neva, yra puiki atrakcija Buvo smagu, BET: kėlėmės mes ne su laivu, bet, mano tvirtu įsitikinimu, su visa prieplauka Ir tai truko mažiau nei dvi minutes. Gal ir nebloga atrakcija Tiesa, miestelis į kurį važiavom buvo gražus: senos grįstos gatvės, maži namukai, bažnyčia, senas prekiautojų kelias… Aišku, žmonių jame nesusitikom Vakare, parvažiavus namo, buvom pakviesti į italo ir portugalės mentorės draugės gimtadienį Šeima, su kuria gyvena italas ir portugalė, paskolino savo raudoną mašiną, kad galėtume nuvažiuoti į kitą miestelį, kuriame visa šventė vyko. Pats važiavimas mašina man buvo žymiai smagesnis (nes pasiklydom) už visą šventę (nes buvau pavargus), bet dabar bent jau žinau, kaip čia švenčiami gimtadieniai
Šeštadienis. Miegas, parduotuvė, tvarkymasis.
Sekmadienis. Sekmadienį iš ryto mano bendradarbė, kuri dirba su arkliais, buvo pasikvietusi mane į svečius Išgėrėm arbatos, pakalbėjom, paglosčiau arklį. Oras buvo nuostabus, todėl lauke buvo smagu Tiesa, susipažinau su „olandišku“ fermeriu, kuris šneka kaip „amerikoniškas“ fermeris. Cha cha, tikrai juokingas: burbuliuoja kažką sau po nosimi, atrodo, kad visada jo burnoj smilga yra Bendradarbė dar kartą patvirtino faktą, kad mano darbe dirba keistuoliai: nežinau kodėl, bet man visi mėgsta taip sakyti. Gal ir keistoki jie… Taip pat, visi mėgsta sakyti, kad Zutphen’e gyvena netipiški olandai: jie mėgsta ekologišką maistą, nevartoja arbatos su cukrum, dažnai neturi televizorių.. Suprask, tikras olandas yra viso to priešingybė
Grįžusi iš bendradarbės, važiavau į parką: saule pasimėgauti ir žąsų/ančių/gulbių pafotkinti. Paskui susitikau su italu ir.. Valgėm ledų Taip, miesto centre yra puiki ledainė, kuri veikia tik tada, kai oras yra geras – tomis dienomis panašu, kad viso miestelio gyventojus ten gali susitikti

Apskritai, kiekvieną dieną, kai mano darbas nesibaigia labai vėlai, su italu einam pasivaikščioti bent jau po savo miestelį. Taip atradom tikrai gražių vietų: jos, atrodo, visai šalia, bet vistiek reikia „išsukti“ iš kelio, nes kitaip jos liks nepamatytos. Beklaidžiodami radom laivų prieplauką, didelę pievą, nuo kurios galima stebėti saulėlydžius, parką, mano svajonių namą ir… turkišką kavinę: na, turkiška ji tik dėl to, kad joje sėdi vieni turkai, geria sultis, rūko visur kur papuola, žiūri futbolą ir klauso turkiškos muzikos. Dar žaidžia kortom. Interjeras irgi turkiškas – jokio interjero Žodžiu, patiko, pasilikom… Tiesa, aš buvau vienintelė moteriškos lyties atstovė kavinėje (na, tarp visų kitų dešimties lankytojų ), bet išeiti manęs niekas nepaprašė, todėl jaučiausi gerai Dar italas užtikrino, kad kai esu su juo, bijoti nieko neturėčiau (tai mane truputį išgąsdino). Žodžiu, vakar aš buvau Turkijoj…

Tiesa, kartais ir viena bandau patyrinėti ir paieškoti naujų vietų. Tik ne visada tai baigiasi sėkmingai Pavyzdžiui, praeitą trečiadienį iš darbo bandžiau važiuoti kitu keliu – juo jau esu važiavusi su vienu iš vaikų, bet vistiek.. labai norėjosi pabandyti vienai Važiavau važiavau, daugiau mažiau vietos buvo matytos, kol privažiavau diiiidelį namą, kuris irgi buvo labai matytas, bet niekaip neprisiminiau iš kur (o tai prisiminti buvo visai svarbu, nes jis stovi ant sankryžos ir kažkaip reikėjo pasirinkti vieną iš trijų kelių važiuoti). Žodžiu, kadangi kur važiuoti aš nežinojau, sugalvojau vadovautis savo šeštuoju jausmu (dažnai čia juo naudojuosiu ir dažnai jis manęs neapvilia ). Išsirinkau kelią ir pirmyn… Paskui sugalvoju, kad gal kitu keliu važiuoti reikėjo, nes anuo kažkaip labai į miškus išvažiavau. Gerai, grįžtu į sankryžą, pasirenku kitą kelią, važiuoju… Varau varau ir.. Hip hip ura, atvažiuoju i Zutpheną! Apsidžiaugiau, bet paskui supratau, kad aš nė velnio nežinau, kurioj jo daly esu. Vėlgi, bandžiau naudotis šeštuoju jausmu ir moteriška logika, paskui – važiuoti paskui kitus žmones (taip taip, čia vienas iš smagiausių mano atradimų – gatvėje turi išsirinkti žmogų, kuriam, tau atrodo, reikia nuvažiuoti būtent į tą pačią vietą kaip ir tau ir… pirmyn paskui jį! Nepatikėsit, tai veikia (nors dažniausiai – ne)). Taigi, kai visi mano žinoti „išgyvenimo pasimetus būdai“ jau buvo išbandyti, tačiau nei vienas nesuveikė aš nusprendžiau tiesiog važiuoti bet kur, kol privažiuosiu vietas, kurias žinau (giliai širdį žinojau, kad gyvenu kaime, todėl tai padaryti neturėtų būti sunku). Taip, po dar vieno pusvalandžio važinėjimo aš išvažiavau į gatvę, kurią žinojau. Vualia! Visgi, mano miestelis nėra didelis, bet aš tikrai nenutuokiu, kurioj jo daly buvau (ir išvis, ar ten buvo Zutphen’as ar koks kitas miestas)

Kaip žinia, pasiklysti aš mėgstu ne tik viena. Italas yra puikus kompanionas šiuose reikaluose (tik kartais jis sugadina visą malonumą ir pradeda klausinėti žmonių, kur važiuoti: net nebando pasinaudoti šeštuoju jausmu ar kitų žmonių sekimu…) Pasiklystam mes ne tik važiuodami dviračiu, bet ir eidami pėščiomis ar važiuodami mašina. Kartais net pasiklausiam žmonių, kur važiuoti , o finale vistiek pasiklystam Ou jė!

*** *** ***

Kiek laiko aš jaučiuosi čia kaip namie? Dvi savaites.
Kodėl aš pradedu jaustis čia kaip namie? Nes į viską žiūriu daug paprasčiau ir ničnieko nebesitikiu iš žmonių: nesitikiu, kad jie su manim šnekės angliškai, nesitikiu, kad man paaiškins, kas vyksta aplinkui, nesitikiu, kad nelieps plauti ir šveisti, nesitikiu, kad pakvies susitikti… Tokiais atvejais jie mane kartais nustebina

O mano darbe irgi yra permainų: nuo kitos savaitės pradėsiu dirbti tik tris dienas ir vieną vakarą: pirmadienį, trečiadienį, vieną savaitgalio dieną ir antradienio vakarą nuo šešių iki devynių. Laukiu Dirbti savaitgalį turėtų būti smagu! Kitomis savaitės dienomis: antradienį ir ketvirtadienį, bandysiu dirbti dviejų mergaičių „aukle“. Mano bendradarbė turi šešis vaikus, o su pačiomis mažiausiomis dvynėmis, kurioms yra po devynerius metus, jai reikia pagalbos. Daugiausia, ką turėsiu su jomis daryti: nuvežti jas iš vieno būrelio į kitą, palaukti, kol būrelis pasibaigs ir parvažiuoti su jomis namo. Žodžiu, dar kelios sporto dienos ant dviračio per savaitę Vakar jau buvau susipažinti su šeima: visi atrodo malonūs ir draugiški Mergaitės visiškai nepanašios viena į kitą, nešneka angliškai, bet… Viską ką sako, primokytos mamos, bando parodyti pirštais. Smagu Apkritai, Olandijoje aš jaučiuosi kaip dideliame „Alias“ maratone: žaidimo taisyklės leidžia naudoti rankas, pirštus, garsus, negalima naudoti anglų ar olandų kalbų. Svarbiausia, kad abi pusės norėtų žaisti, suprasti ir laimėti. Tada viskas veikia puikiai

Apibendrinimas. Per šitas kelias savaites tikrai daug smulkmenų čia įvyko. Kokių? Pozityvių. Sunku jas apibrėžti, bet man jos patinka Kad ir tas pats oras: jau seniai lijo (nors dažnai būna apsiniaukę), bet jaučiasi pavasario šiluma. Gėlės pradeda žydėti. Nebesijaučiu gyvenanti tik kelyje: namai – darbas – namai. Taip pat, pamažu, darbe pradedu sudarinėti sąrašą ne tų, kurie man patinka (jį sudaryti buvo žymiai lengviau, nes jis buvo labai trumpas), o tų, kurie man nelabai patinka (jis irgi nebėra ilgas) Žodžiu, pavasaris ir Olandijoj yra pavasaris!

*** *** *** *** *** *** *** *** ** *

Olandai Olandijoje yra:

- labai savarankiški ir ramūs žmonės: visą atsakomybę už save prisiima tik sau ir mėgsta vartoti bereikšmius žodžius kaip „yes yes yes, I understand, yes yes yes yes yes…“;

- sakoma, jei nori sulaukti pagalbos iš olando – turi jos paprašyti (niekas nesiskubina padėti pats, bet jeigu paprašysi, gausi jos su kaupu);

- kartais galvoju, kad Olandijoje yra daug moterų, kovojančių už lygias moterų ir vyrų teises: jie kažkaip nesikuklina prašyti manęs pagalbos nešiojant spintas ir lovas, nesvarbu, kad aplink yra dar keli vyriškiai, kurie galėtų padėti;

- didžioji dauguma olandų kalba angliškai (o jeigu ir nekalba, jie beveik neturi akcento, todėl atrodo, kad jie TURI kalbėti). Tačiau – jei aplink tave yra daugiau nei vienas olandas, labai tikėtina, kad tarpusavy jie šnekės olandiškai, o ne angliškai;

- laaaaaabai garsiai šneka (mano lietuviškam auklėjimui – nemandagiai garsiai );

- tikras olandas prie arbatos/kavos visada suvalgys tik vieną sausainį (jį valgyti yra būtina );

- visą maistą olandai valgo su padažais: turi šimtus padažų salotoms ir, netgi, bulvių košei;

- arbatos gėrimo laikas yra šventas: visi dirbantys turi susirinkti ir gerti arbatą vienu metu;

- olandai neplauna daržovių! Na, bent jau mano darbe niekas nesivargina to daryti Jei skuta bulves, jas deda pusiau žemėtas į puodą, verda ir paskui gamina bulvių košę; jei skuta morkas – jas supjausto ir deda virti. Prisiekiu, kartais jaučiu traškančią žemę tarp dantų (nesu tikra, ar tai nėra tik mano vaizduotė);

- nakčiai Olandijoje yprasta išjungti šildymą. Keista? Baigiu priprasti

- man olandai – labai maišyta tauta. Galvojau, kad žinau, kaip atrodo tipiškas olandas, tačiau pagyvenus čia supratau, kad nieko nežinau: jis gali būti ir siauraakis, ir juodaodis, ir ryžas, ir geltonas, ir …

- olandai tikrai neveda/neteka iki „kol mirtis juos išskirs“. Dauguma mano sutiktų olandų jau yra išsiskyrę ir sukūrę naujas šeimas. Įdomu, kad Olandijoje yra įteisinta tos pačios lyties partnerystė, todėl po skyrybų kartais pasikeičia ne tik gyvenimo draugas, bet ir gyvenimo draugo lytis

- pirmą kartą susipažinus su olandu, jis būtinai norės tau paspausti ranką: nesvarbu, kad tu visas iki alkūnių miltuotas ir bandai gražiai „išsisukti“ iš rankų spaudimo ceremonijos, jis vistiek tą tavo ranką ims ir paspaus;

- olandai labai myli šunis: dažnas jų turi net ne vieną veislinį šuniuką (kuris dažnai kaukia vienas paliktas namuose);

- kaime, prie mano darbo, visi sveikinasi ir šiaip užkalbina tema „koks gražus šiandien oras“;

- niekaip nepriprantu, kad dviratis čia yra lygiavertis mašinai;

- olandai mėgsta televiziją (nors turėti vaikų Olandijoj = neturėti televizoriaus ir neleisti jiems jo žiūrėti), indų plovimo mašinas, ekologišką maistą ir beskonę duoną;

- aš kartais mėgstu išbandyti olandų ribas, nes jie dėl neaiškios priežasties nepasako, kad kažką darau ne taip ir jiems tai nepatinka (o jei nepasako, tai reiškia, galiu daryti, kol pasakys);

- turi keistą savybę – tampa be galo rūpestingi tada, kai mato, kad esi susinervinęs (iki tol gal tiesiog visą dieną nekreipti į tave dėmesio);

- olandai nesigėdija apie mane kalbėti net tada, kai esu šalia (na, aš nieko, išskyrus savo vardą nesuprantu. Kartais, jei pasiseka, sakinius man išverčia);

- olandai labai atviri: atrodo, kad neturi jokių tabu pokalbiuose (ar bent jau tokių tabu, kuriuos turi lietuviai). Pavyzdžiui, aš nežinau, ar mano bendradarbė turi brolių/sesių, kiek jai metų, ką ji mėgsta ir pan., bet žinau, kuris vaikinas jai patinka, mačiau jo nuotrauką ir žinau, kiek kartų praeitą savaitę jie buvo susitikę

- olandų juokai yra visiškai nejuokingi (ir jie patys tai pripažįsta ): dažniausiai tai skamba panašiai į „I hate you very much“. Taip, čia jau reikia juoktis…

- olandai labai vertina savo ir kitų daiktus: man kažkaip nieko tokio išsipurvinti palaidinę, jei reikia ką nors panešti, o jie būtinai apsivilks/užsidės ką nors ant viršaus, kad tik nesusiteptų, nes „čia yra pats geriausias megztinis pasaulyje“

- susidaro įspūdis, kad olandai yra draugiški su tais, su kuriais žino, kad nereikės bendrauti (o gal aš tiesiog esu labai nedraugiška?). Pavyzdžiui, italas ir portugalė sako, kad visi mano darbe yra labai smagūs ir draugiški (taip, jie mano bendradarbius matė gal du kartus), o man prireikė beveik dviejų mėnesių, kad pradėčiau galvoti, kad  “gal jie yra visai nieko“

- vaikus olandai giria išsijuosę ir net truputį persistengia Vietoj paprastų „gražu“, „nuostabu“, „faina“, „geras“, jie būtinai visa gerkle turi užrėkti „GRA-ŽU-NUOS-TA-BU-FAI-NA-GE-RAS!“;

- olandai, kreipdamiesi vieni į kitus, vartoja tokius kreipinius kaip „vaikine“, „mergina“ ir t.t. Man labai gražu Ypač, kai vyriausias vaikas sako mažiausiam: „Labanakt, vaikine“. Taip šeimyniškai skamba

- …

P. S. esu tikra, šitas įrašas bus vis papildomas
P. P. S. vaikams dauguma mano pastebėjimų negalioja. Dar kartą įsitikinau, kad vaikai visur yra vaikai Jie superiniai!!!
P. P. P. S. niekas man kolkas nepasakė, kad Olandiją turėčiau vadinti Nyderlandais (aš gyvenu toj daly, kuri Olandijai jau nebepriklauso), todėl vadinu taip, kaip man lengviau Gal dar kada išdrįs ir užsimins…

O gyvena jame septyni nykštukai (yra vieta ir aštuntam, jei kas labai užsinorėtų), kurie, dėl įvairiausių problemų namuose, negali gyventi kartu su tėvais. „Mažasis karalius“ dirba pagal R. Šteinerio filosofijos principus, todėl dauguma vaikų lanko specialiąsias Valdorfo mokyklas.

http://www.youtube.com/watch?v=P0r3Xp0Gh-0&feature=related

Niurzglys Dž. O taip, jis niurzga daugiausiai Yra Ernesto ir Danieliaus mišinys. Jei pyksta (o pyksta dažniausiai dėl visokiausių niekų), tai pyksta iš visos širdies ir gerklės: su daug keiksmažodžių, pasitrankymų. „Karalius“ taip pat turi savo ramybės kėdę, ant kurios Dž. vis tenka pasėdėti. Pastebėjau, kad „niurzgliui“ labai svarbu kontroliuoti situaciją, kai jis supyksta –  man tada sako „Stop!“ Kai nepyksta, būna labai meilus: Dž. buvo vienas pirmųjų nykštukų, kuris paprašė jam pakasyti galvą prieš miegą Taip pat, stengiasi kalbėti angliškai ir jam visai neblogai išeina!

Linksmuolė Sa. Erikų mišinys Jei ko nors nori – meilinasi kaip tik moka Jei juokiasi – juokiasi iš visos širdies Jei galvoja, kad esi jos draugė – tempiasi visur paskui save: liepia žiūrėti, kaip maunasi kojines, valosi dantis… Žaisdama būna tikra laputė: sukčiauja kaip tik moka ir kaip tik gali. Angliškai nešneka Pastaruoju metu ją vis ateina aplankyti mama, o šią savaitę pirmąkart su mama važiavo pas tėtį – iki šiol nebuvo jo mačiusi. Grįžusi visiems rodė lėlę, kurią jai padovanojo. Darbuotojai sakė, kad susitikimas sekėsi gerai.

Drovuolė Sos. Labai išlaikyta, tyli, švelni (išskyrus kai žaidžią žaidimą „Užkutensiu tave mirtinai“) bei smalsi mergina. Jai šį mėnesį sukako trylika metų. Tikra Ingrida. Manęs iš pradžių bijojo labiausiai. Kartais kyla minčių, kad ji manęs vis dar bijo, bet draugaujam Buvo pasikvietusi į savo kambarį ir aprodė visą arklių plakatų kolekciją. Šiaip ne taip pavyko išsiaiškinti, kuris arklys yra jos mėgstamiausias Su manimi dažniausiai žaidžia gaudynes ir kutenimosi žaidimus. Žaidimuose vyrauja žodžiai „ne“, „labas“, „ate“, „Justina“ Kitokiems žaidimams trukdo kalbos barjeras, nes angliškai nešneka.

Čiaudalius (arba Bezdalius) Bj. Jam atitikmenį surasti sunkiausia, bet panašėja jis man į… Poviliuką! <3 Dabar tikras čiauduliukas, nes serga. Šiaip – bezdaliukas: dar nesu mačius kito tokio vaiko, kuris mokėtų tiek įvairiausių bezdėjimo garsų išleisti Jis daug šypsosi ir daug kalba, mėgsta būti apkabintas. Yra protingas ir geriausiai iš vaikų žaidžia žaidimą, kurio pavadinimo aš vis nepamenu. Vyriausiasis nykštukas jam yra tikras autoritetas.

Kvailelis B. O „kvailelis“ jis todėl, kad šneka mažai – jis mūsų autistas. Manęs vis dar prisibijo arba labai nužiūrinėja, kai susitinkam kur koridoriuj. Iš tikrųjų, ir aš jo kolkas prisibijau, nes neįsivaizduoju, ko iš jo galima tikėtis. Dauguma kitų vaikų su juo bendrauja gražiai (tik Dž. ne visada sekasi gražiai). Su B. visada laiką leidžia atskiras darbuotojas: jie pietauja kartu B. kambaryje, darbuotojas padeda jam nusiprausti. Vakarais B. turi ritualą – prieš miegą būtinai turi tvarkingai sudėlioti visą dėžę kaladėlių pagal spalvas. Tada galima eiti miegoti

Miegalius M. Šito vaiko aš nepažįstu, bet kolega sakė, kad jis, cituoju, „psichas“. Tikiuosi, čia tik kalbos barjeras privertė jį pavartoti šitą žodį, nes man nelabai pedagogiškai skamba. Taigi prilyginu jį Artūrui S. Sako, kad M. dažnai mato tai, ko nemato kiti, dažnai su „tais kitais“ kalbasi. M. į „Mažąjį karalių“ grįžta tik pernakvoti, o dienas leidžia su šeima, kuri yra apsiėmusi jį globoti.

Gudruolis Vud. Vyriausias ir, matyt, išmintingiausias Atitikmenų nėra. Apie jį iki šiol esu pasakojusi daugiausiai, nes ir jis man papasakoja daugiausiai apie visą „Mažąjį karalių“. Tik šią savaitę sužinojau, kad jam yra taikoma kitokia – savarankiškumą ugdanti – tvarka. Tai reiškia, kad už maisto gaminimą sau, skalbimąsi, kambario tvarkymąsi yra atsakingas jis pats.  Jeigu nori, gali vakarieniauti kartu su kitais, tačiau prieš tai turi atsiklausti darbuotojų. Kodėl taip yra? Kovo mėnesį Vud. sukaks aštuoniolika metų ir jis turės išsikraustyti iš „Mažojo karaliaus“. Vud. yra laikomas daugiau suaugusiu, nei vaiku: jam leidžiama sėdėti „vadovų kambary“ ir naudotis internetu visada, kai jis nori, jis gali išeiti į miestą kada nori. Vud. vis bando pasakyti, kad nemėgsta kitų vaikų, bet aš matau, kad mėgsta ( ) ir daugumai jų yra autoritetas.

*** *** ***

Šį savaitgalį visi nykštukai išsiskirstė kas sau: vieni išvažiavo pas savo šeimas/giminaičius, kiti pas žmones, kurie vienąkart per mėnesį sutinka juos prižiūrėti. Vyriausias nykštukas liko namie. Tikiuosi, visi jie turi gerą savaitgalį!

Iki susitikimo pirmadienį, nykštukai!

„Tu pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliuoji.“

Ir būdama čia, pirmą kartą jaučiu, kad viską turiu susikurti ir viską kuriu pati. Geras jausmas.

„On-arrival“ mokymai. O taip! Penkias dienas turėjau savanorių mokymus Apeldoorne. Mūsų buvo keturiolika savanorių ir du „treineriai“. Pavargau, neišsimiegojau (bet buvo sunku miegoti, kai ispanas rengia „privačią diskoteką tik savanoriams“, turkas priperka alaus už pusę euro, marokietis pusvalandį bando papasakoti anekdotą (kuris galiausiai nebuvo juokingas), …). Per oficialią dalį išmokau daug: nuo paprasčiausiu teorinių dalykų apie savanorystę, iki taiči pratimų kūnui ir sielai, kultūrinių skirtumų (o jų, pasirodo yra labai daug). Išgirdau daug dalykų, kuriuos, tikiu, suprasiu ateity. Nuoširdžiai, pirmą kartą pamačiau tiek daug skirtumų tarp šalių (kartais tai kėlė juoką, kartais pyktį). Ir dar nuoširdžiau: pirmą kartą per neoficialią mokymų dalį iš skirtingų žmonių per penkias dienas išmokau TIEK DAUG (kad anglų kalba nėra būtina bendravimui, o užtenka emocijų/jausmų, kad juokas yra geriausias ir tarptautinis vaistas nuo visų ligų, kad turkai nėra blogi žmonės , kad nuoširdumas ne visada yra gerai (o veidmainystė nevisada yra blogai), kad latviai visai ne „žirgo galvos“, o tikrų tikriausi mūsų „broliukai“, kad nėra būtina suprasti žmogų, kad jį pamėgtum, …).

Darbas. Per penkias mokymų dienas spėjau pasiilgti vaikų. Nors visi ir sakė, kad mokymai vargina ir verčiau į darbą kitą dieną po jų neiti, bet aš nusprendžiau nueiti. Tai, matyt, ir buvo didžiausia mano klaida Jaučiausi pavargusi. Lijo. Nesmagu. Kolegos sakė, kad mato, jog atrodau pavargusi (čia vienas iš tų garsiųjų kultūrinių skirtumų: tikras olandas, net ir matydamas, kad jautiesi blogai/sergi, niekada nepasiūlys tau eiti namo, nes pats neva esi pakankamai subrendęs, kad galėtum pasakyti, kad nori eiti namo). Gerai, kad eiti namo aš ir nenorėjau Nenoriu girtis, bet su vaikais man sekasi vis geriau: aišku, nė velnio nesuprantu, ką jie šneka, bet manęs jie jau nebebijo. Didžiausias mano iššūkis per dieną būna žiūrėti, kuris iš jų nori mane pakutenti (o nuo to „pakutenimo“ dažnai skauda šonus). Po truputį pradedu suprasti, kodėl jie vadinami „vaikai su elgesio sunkumais“ – labiausiai tai matyti ant Dž., kuris dažnai supyksta tik dėl to, kad kažkas vyksta ne pagal jo planą, kad kažkas jo negirdi.

Portugalė. Sausio aštuoniolikta skelbiama oficiali jos antroji gimimo diena. Ji pati apie visą avariją šneka visai be emocijų (kai pradėjo rodyti kruvinus rūbus man tikrai buvo baisiau nei jai). Su italu juokaujam, kad niekam nebeįdomu, kaip gyvenam mes – visi klausia tik apie M. M. juokauja, kad ji dažniausiai nepažįsta tų žmonių, kurie jai siunčia linkėjimus ir prisipažįsta meilėj Apskritai, ji atrodo tikrai gerai: daugiausia problemų dabar kelia akis (nes ji vis dar mato dvigubą vaizdą) ir sutinusi koja. Visa kita gija. Kadangi į miestą „piratė“ (M. viena akis užklijuota, kad galėtų ilsėtis ir ramiai sau sugyti) eiti nenori, tai nusimato ramus šeimyniškas savaitgalis namie  

]]> http://vrijwilligerswerk.blogr.lt/?feed=rss2&p=21 1 http://vrijwilligerswerk.blogr.lt/?p=14 http://vrijwilligerswerk.blogr.lt/?p=14#comments Sat, 14 Jan 2012 09:24:52 +0000 Juste http://vrijwilligerswerk.blogr.lt/?p=14 O penktadienius aš turėsiu laisvus! Tuo šiandien aš džiaugiuosi labiausiai

Dar džiaugiuosi, kad:

- lyti pradėjo tik tada, kai iki namų buvo likęs vienas kilometras kelio;

- dangus pirmą kartą buvo giedras ir matėsi daug žvaigždžių (na, kaip kaime matosi );

- čia pučia stiprūs vėjai;

- į darbą važiuoju per tikrą olandišką kaimą ir galiu prisiklausyti įvairiausių gyvulių ir paukščių garsų ;

- vaikai po truputį mokosi taisyklingai ištarti mano vardą;

- vaikai su manim žaidžia žaidimus (nors jų ir nesuprantu) ir laimiu;

- kad kitą savaitę prasidės olandų kalbos pamokos;

- pagaliau praėjo pirmoji darbo savaitė

Kokia buvo šita savaitė? Ji tiesiog buvo Susipažinau su didžiąja dalimi kolegų, tarp kurių buvo ir tas vyriškis, su kuriuo šnekėjau dar Lietuvoje (iš tikrųjų, jis nešneka taaaaip lėtai, kaip telefonu šnekėjo, bet ir ne per greitai).

Olandų kalba. Dienos pradžioj būnu nusiteikusi mokytis olandų, vakare – tiesiog nebegaliu šnekėti jokia kalba Taip ir gyvenu. Darbuotojai vis dar stengiasi su manimi kalbėti angliškai, o jei tingi – tiesiog sustoja ratu aplink mane ir šnekasi olandiškai (taip jie, matyt, supranta mandagumą ir bando mane „įtraukti į pokalbį“) Aš stengiuosi tame pokalbyje dalyvauti ir vis sukinėju galvą į tuos, kurie šneka, bet, deja, tai nepadeda man nieko suprasti Grįžus vakare galva tiesiog būna išsipūtus ir pilna visokiausių „chhrr“, „ghhraar“. Tiesa, visiems juokinga, kad aš tų „chhhrrr“ ir „ghhraar“ pakartoti negaliu.

Darbas. Tokio, matyt, norėtų visi, nes čia tiesiog reikia „relax and drink tea“. Kartais galvoju, kad relaksuotis galėčiau ir namie, lovoj, su savo muzika, arbata, šuva Ir tam visai nereikėtų minti aštuonių kilometrų iki darbo

Paskutinė mano diena atrodė taip: atvažiavau į darbą pusę dviejų, sutvarkiau vienos mergaitės kambarį (su visų nuotraukų peržiūrėjimu tai man užėmė dvidešimt minučių) ir tada prasidėjo arbatos gėrimo „ceremonijos“: pirmiausia gėriau viena, paskui su darbuotojais, kurie darbą pradėjo valanda vėliau, paskui belaukdama vaikų. Nuvažiavau į parduotuvę ir vėl gėriau arbatą. Tada sulaukiau mergaitės, kuri turėjo padėti gaminti vakarienę ir… Išgėrėm arbatos Pagaminom vakarienę, o tada buvo arbatos gėrimo laikas. Kur jiems tiek paprasčiausiai telpa? Labiausiai patiko vakaras: vakarienė (aišku, su arbata) ir vakaro žaidimai geriant arbatą Dėl to net pamiršau, kad reikia važiuoti namo Žodžiu, vakarai ten būna tikrai smagūs

Kas norėtų arbatos?

„Gazelė“. Ji mano geriausia draugelė čia Ir draugauti su ja man patinka Tik vakarais jaučiu, kad nuo jos pavargstu. Ačiū dievui, kad ji bent jau nešneka olandiškai…

De Kleine Koning (liet. „Mažasis karalius“). Tai ir yra vieta, kurioje aš dirbu, o vaikai gyvena. Aplinka nuostabi – „Mažasis karalius“ įsikūręs patalpose, kuriose anksčiau gyveno kunigas (ar pastorius ). Tai trijų aukštų namas prie pat bažnyčios su didele svetaine ir virtuve (pirmame aukšte) ir vaikų kambariais (antrame ir trečiame aukštuose). Man nuostabu, kad kiekvienas vaikas turi kitokį kambarį: gerai, mažųjų ir kambariai yra maži, bet įrengti, atrodo, pagal kiekvieno norus. Vienų lovos stovi ant žemės, kiti turi lovas „antrame aukšte“ ir pan. Didžiausi kambariai yra vyresniųjų (o vienas jų net turi akvariumą savo kambaryje!).

http://www.facebook.com/media/set/?set=a.155841531108212.29745.122950341063998&type=3

Tvarkos „Karaliuje“ aš suprasti dar nesugebėjau (na, tik paviršutiniškai). Taigi, vaikai grįžta iš mokyklos apie antrą valandą, atsigeria arbatos ir užkanda, o tada turi eiti į savo kambarius pabūti su savimi. Po pusvalandžio visi gali daryti ką nori Tiesa, šita taisyklė galioja tik mažiesiems: W. (kuriam yra septyniolika) ir B. (kuris turi autizmą), į kambarius eiti neturi (na, B. šiaip ar taip daugiausia laiko praleidžia savo kambaryje). Paskui, ta pati procedūra kartojama ir vakare, po vakarienės

Pabuvę su savimi, vaikai vėl nusileidžia į pirmąjį aukštą, kur iki vakarienės gali daryti ką nori (jokių suplanuotų veiklų dažniausiai nebūna, o ir namų darbus visi spėja atlikti mokykloje, nes jų nėra užduodama daug). Vakarienę darbuotojams ruošti padeda vienas ar keli vaikai. Paskui vėl laisvas laikas ir… Miegot

Tiesa, „Karaliuje“ viskas turi būti labai ramu: vaikai negali lakstyti, garsiai kalbėti ir juoktis. Prieš valgį irgi turi nusiraminimo dainelę (kas pastaruoju metu virsta į „pažiūrėk į Justę, ji nemoka žodžių ir plačiai šypsokis“ ). Man didžiai nuostabu, kad jie būtent taip ir elgiasi: nešūkauja, nelaksto, gražiai sėdi prie stalo, valgydami kalbasi visi kartu… Nesuprantu, kodėl projekto apraše buvo rašoma, kad vaikai čia yra su sutrikimais.

Pirmas kartas: pirmoji savanorystės diena. Trumpai: kažkoks nesusipratimas. Nuoširdžiai nesuprantu, kas įvyko. Daug minčių galvoj.

Nuo pradžių… Baisiausia man atrodė kelionė iki darbo vietos. Bet, vualia!, visą kelią nuvažiavau tik vieną kartą išsitraukusi žemėlapį (o atgal grįžau išvis be jo, kaip ir be priekinės šviesos:D).  Tiesa, truputį pasiklydau įeidama į vidų, bet nieko čia jau tokio. O dirbau aš taip: tiesiog sedėjau ant kėdės ir bandžiau suprasti, kas dedasi aplink mane, nes niekas man to nesugebėjo paaiškinti (ir net nesiruošė). Po mokyklos ėmė rinktis vaikai, nelabai suprato kas aš tokia (na, aš nelabai ir paaiškinti mokėjau tąja olandų kalba:) ). Paskui supjausčiau du pomidorus ir porą, nuėjau į šalia esančią parduotuvę ir man pasakė, kad galiu važiuoti namo, nes jau temsta.

Pirmas kartas: vaikai. O vaikai man patiko Šiandien mačiau septynis (iš viso jie yra tik aštuoni): vieni nedrąsūs, kiti drąsesni, bet visi bent per kampą į mane žiūrėjo Angliškai šneka taip pat gerai, kaip ir aš olandiškai – nė kiek Bet tai tik duoda savo šarmo. Tiesa, yra vienas berniukas, pats vyriausias, kuris angliškai kalba labai gerai Tai jis man ir visą namą aprodė, ir paaiškino, kad nesąmonių savo žemėlapį pripiešiau

Pirmas kartas: kolegos. Šiandien susipažinau su trimis: vyru, moterim ir praktikante (žinojot, kad olandiški vardai yra patys sunkiausi pasaulyje ir jų atsiminti nėra įmanoma???). Praktikantė tikrai stengėsi su manimi šnekėti ir parodyti, kaip tuos pomidorus reikia pjaustyti Taip pat, parodė, kur juos laiko, kur išmeta šiūkšles ir pan. Vyriškis kiek keistokas, bet patiko Moteris yra mano mentorė. Su ja nešnekėjau. Rytoj susitinkam tuo pačiu laiku kaip šiandien. Tikiuosi, nustebins mane.

Pirmoji olandiška išvada: bliamba, pykstu, tik dar nežinau ant ko.

Šiandien jau ketvirta diena, kai esu čia – Olandijoje. O atrodo, kad jau visa amžinybė.. Tik „nauji/pirmi kartai“ vis grąžina į realybę – aš čia tikrai tik keturias dienas

Pirmas kartas: dviratis. Taip taip, turiu dviratį, su skambiu pavadinimu „Gazelė“ Na, aš ant jo nesijaučiu jau taip grakščiai, bet su laiku susidraugausim Smagu, kad dar tiek pat rankų, kojų ir dantų, kiek ir išvažiuodama iš Lietuvos

Šiaip, dviračiams čia tikrai viskas pritaikyta – yra keliai šalia gatvių arba pačioje gatvėje atskirta atskira zona važiuoti vien tik dviračiams. Įdomu, kad miesto centre dviračiu važiuoti negalima – reikia ji vežtis šalia (na, kaip per „Gimines“ vienas personažas visada darydavo)

Pirmas kartas: kiti savanoriai. Pasirodo, kiti savanoriai gyvena visai šalia manęs (penkios minutės su mano Gazele ). Tai dėl to labai džiaugiuosi. Jie irgi yra tokie patys pasimetę, kaip ir aš, todėl smagu, kai pasimetam kartu

Yra savanorė iš Portugalijos ir vaikinas iš Italijos. Vienas iš jų nešneka angliškai. Spėk, kuris? Šiaip, abu draugiški. Palydi mane iki namų, visada. Vakar jau net pyktis paėmė: aš juk beveik žinau, kuris namas yra mano!

Pirmas kartas: kelionė iki kitų savanorių darbo. Džiaugiuosi, kad buvom visi trys. Ir džiaugiuosi, kad tai nėra mano darbas Pasiklydom. Daug kartų Pirmiausia, kol išvažiavom iš miestelio, paskui miške, paskui ant žvyrkelio, paskui važiuodami namo… Jėga, kad tą darbo vietą radom Ne tokia jėga, kad pasiklydom važiuodami ir atgal

Pirmas kartas: miestelio centras. Gražus. Painus. Nedidelis. Bus nuotraukų

***

Man labai juokinga, kad visi laiką, nuo vieno objekto iki kito, nusako pagal tai, kiek tai užimtų važiuojant dviračiu. Sakė, jiems normalu, nes visi juk turi sako gazeles čia. Bandžiau juokauti, kad Lietuvoj mes turim kojas, jūs irgi čia jas turit (na, bent dauguma), tai galima sakyti, kiek užims einant. Bet.. Nesuprato

Šiaip, man viskas čia gerai

Gyenu su mergina, kuri turi šunį. Šuo geras (jam irgi nuoširdi padėka, kad vis dar turiu visas kojas ir rankas ). Tas vyriškis, kuris vis pamiršdavo nupirkti man bilietą iš tikrųjų man patinka

***

O kaip gyvenat jūs?